Efesas
Efesas (gr. Ἔφεσος = Ephesos, turk. Efes) − senovinis miestas netoli Seldžiuko miesto dab. Turkijoje, Izmiro provincijoje, prie Egėjo jūros. Jis buvo Jonijos istoriniame regione. 2015 m. Efeso archeologinė vietovė įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Nors oficialioji graikų istorija Efeso įkūrimą sieja su X a. pr. m. e., archeologiniai tyrimai rodo, kad gyvenvietė įsikūrė jau Neolito laikotarpiu, apie 6000 m. pr. m. e. Miestas klestėjo jau Bronzos amžiuje, ką rodo kasinėjimai Ajasuluko (turk. Ayasuluk) kalvoje. Ši archeologinė radimvietė tapatinama su II tūkst. pr. m. e. hetitų šaltiniuose minimu Apasos (Apasa) miestu, kuris buvo galingos Arzavos karalystės sostinė. Šiame bronzos amžiaus mieste randami Mikėnų civilizacijos reliktai. Efesas naujai įkurtas senosios Apasos vietoje X a. pr. m. e. Jo įkūrėjas buvo legendinis kunigaikštis iš Atėnų, Androklas, kuris išsilaipino pakrantėje ir nugalėjo vietinius karius bei lelegus. Kolonistai susimaišė su vietos gyventojais ir suformavo miestą. Androklas buvo toks galingas, kad ilgainiui sugebėjo suvienyti visus 12 Jonijos miestų į Jonijos lygą. |

Efese buvo garbinama Artemidė, kurios garbinimas maišėsi su Kibelės kultu. Čia buvo pastatyta garsioji Artemidės šventykla, laikyta vienu iš 7 pasaulio stebuklų.
Iš pradžių Efesą valdė tironai, tačiau vėliau liaudis juos nuvertė ir miestą valdė taryba.
334 m. pr. m. e. Efese lankėsi Aleksandras Makedonietis. Po šio mirties miestas ėjo iš rankų į rankas tarp diadochų imperijų. Iš pradžių čia valdė Lisimachas, kuris pervardino miestą Arsinoja (gr. Ἀρσινόεια). 292 m. pr. m. e. kontrolę perėmė Seleukidų imperija, 263 m. – Ptolemėjų Egiptas, 190 m. pr. m. e. – Pergamo karalystė, ir galiausiai Romos respublikai.
Romoje Efesas tapo Azijos provincijos dalimi. 27 m. pr. m. e. Efesas tapo Azijos provincijos administraciniu centru ir pasiekė klestėjimo viršūnę. Jame dygo nauji romėniški pastatai, teatrai, šventyklos, pirtys, akvedukai, garsėjo Kelso biblioteka. Pasak Strabono, jis buvo antrasis svarbiausias miestas Romos imperijoje. Taip pat tai buvo vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės centrų, kuriame aktyviai veikė Apaštalas Paulius.
Iš pradžių Efesą valdė tironai, tačiau vėliau liaudis juos nuvertė ir miestą valdė taryba.
334 m. pr. m. e. Efese lankėsi Aleksandras Makedonietis. Po šio mirties miestas ėjo iš rankų į rankas tarp diadochų imperijų. Iš pradžių čia valdė Lisimachas, kuris pervardino miestą Arsinoja (gr. Ἀρσινόεια). 292 m. pr. m. e. kontrolę perėmė Seleukidų imperija, 263 m. – Ptolemėjų Egiptas, 190 m. pr. m. e. – Pergamo karalystė, ir galiausiai Romos respublikai.
Romoje Efesas tapo Azijos provincijos dalimi. 27 m. pr. m. e. Efesas tapo Azijos provincijos administraciniu centru ir pasiekė klestėjimo viršūnę. Jame dygo nauji romėniški pastatai, teatrai, šventyklos, pirtys, akvedukai, garsėjo Kelso biblioteka. Pasak Strabono, jis buvo antrasis svarbiausias miestas Romos imperijoje. Taip pat tai buvo vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės centrų, kuriame aktyviai veikė Apaštalas Paulius.

263 m. Efesą nusiaubė gotai ir miestas niekuomet nebeatgavo buvusios šlovės. Konstantinas I dalinai jį atstatė. Priėmus krikščionybę, jame pastatyta Šv. Jono bazilika. 614 m. Efesą sugriovė žemės drebėjimas. Uostą užnešus dumblu, miestas neteko reikšmės kaip prekybinis centras, miestiečiai pamažu kėlėsi iš gyvenvietės, naudodami jo pastatų dalis namų statyboms aplinkiniuose kaimuose. Tuštėjimą lėmė ir nuolatinis nesaugumas: per VIII a. miestas net tris kartus buvo nusiaubtas per arabų puolimus.
XI a. Mažąją Aziją nukariavę Seldžiukai senojo Efeso vietoje terado mažą kaimelį. Vėliau kurį laiką kontrolę susigrąžino Bizantija, kurioje jis vadintas Hagios Theologos. 1304 m. Osmanai vėl užkariavo gyvenvietę, nusiaubė Šv. Jono baziliką, daug gyventojų ištrėmė, o likusius išžudė. Naujai atsikėlę turkai pastatė gyvenvietėje mečetę, karavansarajų ir pirtį.
Galutinai gyvenvietė apleista XV a. Dauguma gyventojų persikėlė į netoliese išdygusį naują uostą – Ajasulugą (dab. Seldžiukas).
XI a. Mažąją Aziją nukariavę Seldžiukai senojo Efeso vietoje terado mažą kaimelį. Vėliau kurį laiką kontrolę susigrąžino Bizantija, kurioje jis vadintas Hagios Theologos. 1304 m. Osmanai vėl užkariavo gyvenvietę, nusiaubė Šv. Jono baziliką, daug gyventojų ištrėmė, o likusius išžudė. Naujai atsikėlę turkai pastatė gyvenvietėje mečetę, karavansarajų ir pirtį.
Galutinai gyvenvietė apleista XV a. Dauguma gyventojų persikėlė į netoliese išdygusį naują uostą – Ajasulugą (dab. Seldžiukas).